Transkribuotas tekstas
„Mano vardas Semas Bridžmanas. Man 28 metai. Fridricho (Friedreich) ataksija man diagnozuota, kai buvau 15 metų.
Pirmuosius simptomus pradėjau jausti, turbūt, kai man buvo maždaug 12 metų. Visada žaisdavau beisbolą su tėčiu ir, kai jis į mane atmušdavo kamuoliuką, man būdavo sunku jį sekti. Taigi vietoj to, kad tobulėčiau sporte, mano sugebėjimai prastėjo.
Suklupdavau ir griūdavau ant žemės. Tėvai manęs klausdavo, kas atsitiko, o aš sakydavau „žemė pašoko ir užkliudė man koją“ ar panašiai.
Manau, kad mano tėvai suprato, kad kažkas yra negerai, bet aš apie tai per daug negalvojau. Prireikė maždaug trejų metų, kol galiausiai nuėjau pas neurologą ir pasidariau kraujo tyrimą dėl FA.
Vidurinė mokykla yra sunkus metas visiems, o kai prisideda kas nors tokio kaip, pavyzdžiui, FA diagnozė, tai dar labiau viską apsunkina. Niekam nieko apie tai nepasakojau turbūt gerus pusantrų metų. Aš tiesiog gyvenau savo gyvenimą taip, lyg nesirgčiau FA.
Sakyčiau, nedelskite papasakoti savo draugams apie FA. Visada gera turėti draugų ir šeimos narių, kurie tave palaiko. Draugai, kuriems pasipasakojau, šiandien yra vieni geriausių mano draugų.
Mano tatuiruotėje parašyta: „Siek stebuklo“ ir „Nieko nėra neįmanoma“ su beisbolo kamuoliuko siūlėmis tarp šių frazių. Mano tėvai ir brolis turi tokias pačias tatuiruotes. „Siek stebuklo“: kadangi nuo FA vaisto nėra, mes kasdien siekiame stebuklo. Ir tada „Nieko nėra neįmanoma“: ši frazė visada mane lydėjo ir visada buvo mano gyvenimo moto, kuriuo vadovaujuosi.
Gyvenimas nesibaigė.
Kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę nesustokite judėti į priekį.“